Naujienų prenumerata








Automobilių stovėjimo aikštelė Vilniaus oro uoste
Automobilių stovėjimo aikštelės šalia Vilniaus ir Kauno oro uostų
Greita foto suvenyrų gamyba Lietuvoje
Įspūdžiai iš didžiausios Graikijos salos - Kretos Spausdinti


 

Didžiausia Graikijos sala Kreta – garantuoja ne tik saulėtas dienas, bet ir įspūdingas vietoves bei vaizdus. Sala pamėgta ne tik lietuvių, į ją traukia daugiau nei 20 proc. į Graikiją vykstančių visų poilsiautojų. Man šioje saloje atostogauti teko dukart. Kadangi ilgiau nei valandą prie jūros, o ypač prie baseino išbūti negaliu, pasinaudojau proga ir ištyrinėjau didžiąją dalį salos.

Pirmąjį kartą orientavausi į pačias populiariausias vietas Kretoje. Antrą sykį mėgavausi turistų nelankomais kaimeliais ir įspūdingomis olomis.

 
Galima išskirti tris atostogautojų tipus - vakarėlių mėgėjai, keliautojai ir pajūrio drybsotojai.

 
Tačiau nejau šilta jūra, kaitri saulė, geras maistas ir viešbučio baseinas – tikrai viskas, ko reikia atostogoms? Neabejoju, kad kiekvienas nori išvysti kažką tokio, ką matę tik atvirukuose. Todėl reikėtų nuspręsti, ar norite keliauti, užsisakę ekskursiją, į kurią įskaičiuotos gido paslaugos ir servisas nuo durų – iki durų, ar esate pasiryžę išsinuomoti mašiną, patys susidaryti kelionės maršrutą ir įveikti kalnų keleliais.

 
Bet kuriuo atveju, kelionė ar automobilis, siūlomi jūsų kelionių organizatoriaus, – brangesni. Kišenei patrauklesnių pasiūlymų galite ieškoti toliau nuo viešbučio. Vis sutaupysite.

 
Norėčiau pasidalinti informacija apie itin turistų pamėgtas ir ne tokias populiarias vietas, o gal ir praplėsiu jūsų atostogų planą?

 
Retimnas – trečias pagal dydį miestas saloje. Miestas ypač suklestėjo, kai venecijiečiai pavertė jį tarpiniu prekybiniu uostu tarp salos sostinės Herakliono ir Chanijos uosto. Čia galima rasti vieną iš geriausiai išsaugotų Renesanso laikotarpio senamiesčių.

 
Retimnas daugiausia pajamų gauna iš turizmo, tad nenuostabu, jog aplink jį įsikūrę daugelis ir Lietuvos kelionių agentūrų siūlomų viešbučių.

 
Vienas įžymiausių statinių šiame mieste – venecijiečių statyta „Fortezza“ pilis. Tvirtovė laikoma vienu iš didžiausių ir geriausiai pavykusių venecijiečių statinių. Mano nuomone, pilis pakankamai gerai išsilaikiusi. Jos griuvėsiuose galima rasti tiek islamo, tiek krikščioniškus maldos namus.

 
Tarp kitų dėmesio vertų objektų galima paminėti daugiau nei 400 metų senumo Rimondžio fontaną, Kara Musa Pashos mečetę, venecijiečių uostą su jame įsikūrusiomis kavinukėmis.

 
Pats miestas jaukus, daug siaurų gatvelių, skersgatvių, suvenyrų parduotuvėlių ir kelionių agentūrų bei mašinų nuomos punktų. Žodžiu, subalansuotas turistams, kurie sukaitę nuo apsipirkinėjimo, galėtų įbristi atsigaivinti į čia pat esančią jūrą.

 
Bet Retimnas atrodo esąs miniatiūrinė Chanijos senamiesčio kopija. Tad nenustebkite, jei pirmiau aplankę Chaniją, Retimnu jau nesižavėsite.

 
Knoso rūmai – matyt, maža tų, kurie apie juos dar nėra girdėję. Jie laikomi didžiausia Bronzos amžiaus archeologine vertybe Kretoje, bei galimu Mino civilizacijos apeigų ir politiniu centru.

 
Mano nuomone, rūmus į savo kelionės planą turėtų įtraukti kiekvienas keliautojas. Net ir nemėgstantis griuvėsių. Kažkada rūmai atstojo ištisą miestą, jame buvo teatras, sosto ir vyriausiojo žynio kambariai, vyno ir aliejaus gamybos sandėliai. Šie rūmai - 1300 darbo, gyvenamųjų patalpų ir sandėlių, sujungtų su koridoriais, labirintas.

 
Ant sienų išlikusios restauruotos freskos atspindi kretiečių gyvenimą, kasdienybę ir apeigas. Viena freskų įdomybių yra ta, kad joms tapyti naudotas spalvų šifras, vaizduojant skirtingų lyčių atstovus. Vyrai piešti rausvos odos, o moterys - pieno baltumo oda.

 
Kokio tai archeologo sero Artūro dėka, dalis griuvenų buvo sutvirtintos betonu ir armatūra, padažytos, padailintos ir pateiktos kaip autentiškos. Matyt, priešingu atveju, nelabai būtų į ką žiūrėti. Iš tiesų, vaikščiojant
2
po tą labirintą, kuriame anot legendos, gyvenęs mitinis padaras Minotauras, užlieja didingas jausmas, jog
vietoj turistų prieš kelis tūkstančius metų čia zujo žmonės ir užsiėminėjo savo kasdieniais darbais.

 
Bilieto kaina nedidelė - suaugusiems 6 eurai, studentams ir moksleiviams - keturii. Bet kuriuo atveju, jei yra įmanoma, siūlau apžiūrėti Knoso rūmus su gido pagalba - pažintis taps daug gyvesnė.

 
Chanija – itališka dvasia dvelkiantis miestas, kurio pagrindinis akcentas - švyturys. Pirmasis patarimas, lankantis šiame mieste – nueikite į centrinį turgų. Neprižadu, kad įsigysite pigesnių prekių, nei parduotuvėse ar iš gatvės prekeivių, bet pati jo atmosfera - įkvepianti.

 
Ten galite nusipirkti ne tik šviežios žuvies, aplink kurios prekystalį lyg pakvaišę murkia katinai, daržovių, sūrių, alyvuogių, prieskonių, bet ir drabužių bei įprastų suvenyrų. Daugelis kretiečių ten tiesiog susirenka papietauti, o paskui sėdi, iš lėto geria kavą ir rūko - stebėdami žmones.

 
Turgų geriausia aplankyti tarp 12 ir 13 valandos. Pastebėjau, kad tuomet ten daugiausiai veiksmo. Apsipirkę turguje, galite įsilieti į įstabaus Chanijos senamiesčio gatvių raizgalynę. Nepabijokite nusukti nuo pagrindinių gatvių į mažesnes – jose kaip tik daugiau šarmo. Ir tikrosios kasdienybės apraiškų.

 
Niekaip nepasiklysite - visos gatvelės veda į uostą. Ten galite išsinuomoti laivelį su stikliniu dugnu, dažniausiai jo savininkai kelionės metu vaišina tradicine „raki“ ar šviežiais vaisiais. Siūlau derėtis dėl kainos. Kad ir kokio rūstaus veido atrodytų tarpininkas, nebijokite – jie greitai atlyžta.

 
Prieplauką puošiantys namai miestą daro panašų į Veneciją. Nesvarbu, kad čia gatvėse važinėja taksi, o ne gondolos, bet miesto dvasia tikrai kiek primena Veneciją.

 
Dauguma namų senamiestyje yra atnaujinti, nes per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo gerokai apgriautas. Visi namai yra tarsi turkų ir venecijiečių architektūros dėlionė, kurioje namai atgyja ir į jaukias kavinukes, parduotuves, muziejus bei meno galerijas, kviečia užsukti miesto svečius. Net ir neturint tikslo, gera paklaidžioti po tas siauras gatveles, nes visada galima užtikti ką nors neįprasto

 
Elafonisas – viena iš tokių vietų, kurių vaizdais mus vilioja kelionių agentūros. Pamatyti ją žurnale ar per televizorių neužtenka. Nors kartą reikia ten nuvažiuoti. Nebūtina užsisakyti atskiros ekskursijos, nes į Elafonisą vyksta ir vietiniai autobusai, vežantys pakankamai pigiai.

 
Jau leidžiantis nuo kalno į Elafoniso paplūdimį, atsiveria įspūdingas vaizdas. Kiek tik akys aprėpia – turkio spalvos Libijos jūra ir šviesaus smėlio paplūdimys. Nuo pakrantės, einant sekluma, galima pereiti į Elafoniso salą, kurios mažame paplūdimyje, imituojant rojaus kampelį, buvo nufilmuotas šokoladinio batonėlio „Bounty“ klipas.

 
Tiesa, šios vietos istorija net neprimena Edeno sodo. 1824 metais per turkų okupaciją Elafoniso saloje slėpėsi 850 moterų ir vaikų. Turkams paplūdimiuose įkūrus stovyklavietę, vienas iš jų arklių atrado seklumą, vedančią į salelę. Sala tapo masinių žudynių vieta. Aukščiausiame salelės taške šią tragediją primena paminklinė lenta.
Nepaisant skaudžios istorijos, Elafonisas išlieka viena populiariausių vietų ne tik tarp turistų, bet ir tarp gamtos mylėtojų. Ši vieta įvardijama kaip viena iš paukščių, migruojančių į Afriką, paskutinių sustojimo vietų. Jei pripažįstate, kad rojuje turėtų būti šilta ir šalia ošti jūra – jūs turite tai pamatyti.

 
Santorinio sala – daugelį lietuvių nuo kelionės į šią salą atbaido didelė kaina. Mano žiniomis, kelionių organizatorių siūlomų ekskursijų kainos svyruoja nuo 120 iki 150 eurų. Kaina iš tiesų atrodo viršijanti atostogų biudžetą. Aš pati ieškojau pigesnio kelionės varianto. Ir radau.

 
Tad geriausia užsisakyti kelionę į Santorinį iš Retimno arba Chanijos kelionių agentūrų. Tuomet sumokėsite tik iki 100 eurų. Užsisakius kelionę, jums tereikės sutartu laiku atvykti prie kelto. Viskuo kitu bus pasirūpinta - autobusas su angliškai (rusiškai, vokiškai, prancūziškai) kalbančiu gidu jūsų lauks vos atvykus į salą. Jei kyla klausimas, ar verta už tokius pinigus praleisti tik dieną dar viename Edeno sode, atsakysiu – taip, be abejo, verta.
3
Santorinis – vulkaninės kilmės sala, kurioje prieš 3600 metų išsiveržė ugnikalnis. Bet mokslininkai vis nenustoja kalbėję apie šį įvykį. Vieni nuskendusią salos dalį prilygina mistiškajai Atlantidai, kiti išsiveržimą sieja su Biblijos stebuklais.

 
Šiandien Santorinis - tarsi mėlynos ir baltos spalvų oazė dykumoje. Itin karštas klimatas kiek apsunkina kelionę, bet net ir žliaugiant prakaitui, kai oro temperatūra siekia 45 laipsnius, Santorinis nepraranda savo grožio.

 
Keista pakliūti į baltų sienų ir mėlynų durų labirintą, praeiti miniatiūrines cerkves bei matyti miestus išdėstytus tarsi laiptais žemyn. Ir iš kiekvieno miesto regėti mylių mylias besidriekiančią Egėjo jūrą. Nors kelionė po salą bus kiek įtempta dėl skubėjimo, vis tiek atrasite laiko nusipirkti vietinių gėrybių ar tiesiog pasigrožėti reginiais. Saulei besileidžiant grįšite atgal. Ir Santorinis liks saldžiu prisiminimu nuotraukose. Beje, prieš kelionę siūlyčiau su savimi pasiimti šiek tiek maisto. Taip pasiseks sutaupyti, nes Santorinio saloje viskas brangiau negu Kretoje

 
Samarijos tarpeklis – vienas iš labiausiai turistus viliojančių gamtos kampelių Kretoje. Tarpeklis yra paskelbtas nacionaliniu parku ir buvo suformuotas nedidelės upės, tekėjusios per Baltuosius kalnus. Kai sužinojau, kad tarpeklis yra 16 kilometrų ilgio, užsidegiau noru jį pereiti. Netroškau niekam nieko įrodyti, bet norėjau išbandyti save. Nesvarbu, kad lietuvių gidai tarpeklio lankyti nerekomenduoja, mat, būna, kad jiems tenka parsivesti savo atostogautojus į autobusą patiems.

 
Kai ankstų rytą atsiduri Baltuosiuose kalnuose, 1250 metrų aukštyje, ir leidiesi žemyn į tarpeklio dugną, atrodo, kad to atstumo įveikti neįmanoma. Ypač, jeigu nusprendi jį įveikti vienas. Tarpeklyje itin išsiskiria dvi dalys.

 
Pirmieji 9 kilometrai primena pasivaikščiojimą mišku, kuriame galima sustoti, atsigaivinti šaltinio vandeniu ir klausytis įvairiausių garsų. Tarpeklio viduryje yra Samarijos kaimelis, paskutiniųjų gyventojų apleistas dar 1962 metais.

 
Praėjus gyvenvietę, peizažas kinta ir įeinama į įspūdingą tarpeklį, kurio pradžią žymi dvi visai šalia stūgstančios uolos. Tarp uolų tik keleto metrų pločio praėjimas, o jos išsišovusios į 500 metrų aukštį. Einant toliau tarpeklis siaurėja ir galiausiai susitraukia iki 4 metrų pločio. To koridoriaus pradžia vadinama „geležiniais vartais“ ir susilaukia daugiausia turistų dėmesio.

 
Tarpeklio apačioje jausmas lyg pirtyje. Nuo varginančio karščio gelbsti sraunūs kalnų upeliai, į kuriuos sukišęs kojas jauti, kaip jas paralyžiuoja šaltis. Būdavo, kad keletui minučių likdavau viena sėdėti ant tiltelio - įmerkusi kojas vandenyje ir mėgavausi gamtos grožiu. Net atrodydavo, kad nieko daugiau ir nėra šitame tarpeklyje. Tik aš ir kretietiškos ožkos.

 
Galiausiai tarpekliu išeinama prie Libijos jūros, į mažą Agios Romeli kaimelį. Ir ten tenka laukti kelto, nes kito kelio iš miestelio nėra. Kai įveiki 16 kilometrų pėsčiomis per tarpeklį, jauti savo maudžiančias kojas ir kažkokį išskirtinį džiugesį.

 
Beje, nenorintiems savęs varginti, yra sugalvotas ir atvirkštinis maršrutas, vadinamas „keliu tingiesiems“. Tuomet iš Agios Romeli keliaujama iki „geležinių vartų“ ir atgal. Ši kelionė trunka apytiksliai valandą, o norint įveikti visą tarpeklį, prireikia nuo 4 iki 7 valandų.

 
Įėjimas į nacionalinį parką kainuoja vos 5 eurus, bet krūvą pinigų gali tekti išleisti visai kitur. Tad jei susiruošite pereiti tarpeklį, nepamirškite patogių batų ir galvos apdangalo. Jei pamiršite, tuomet gali tekti juos įsigyti vietinėje parduotuvėje, o kainos ten tikrai nežmoniškos.

 
Beje, netoli Samarijos tarpeklio yra kiek trumpesnis 7 km ilgio Imbros tarpeklis. Jei pirmasis jums per ilgas, siūlau rinktis antrąjį.

 
Balos lagūna – iš karto pranešu, kad su lietaus balomis ji nieko bendro neturi. Iš tikrųjų kartais pritrūksta
4
žodžių apibūdinti vietai. Sakyti, kad ji graži – pernelyg paprasta. Įspūdinga – tai nieko neatskleidžia. Aš drįsčiau pasakyti, kad Balos lagūna yra šiek tiek magiška. O daugelis žmonių sako, kad tai viena iš įstabiausių vietų, kuriose jiems teko lankytis

 
Ilgą laiką į lagūną būdavo galima patekti tik turint asmeninę valtį ar pasiruošus ilgam ėjimui per kalnus. Dabar į ją pakliūnama dviem būdais. Iš Kastelio miestelio ryte galima laiveliu išplaukti į lagūną ir grįžti po pietų. Bet mano nuomone, labiau verta lagūną pamatyti iš viršaus nei iš apačios.

 
Tad žmonės mažomis išnuomotomis mašinomis šiaip ne taip užvažiuoja į viršų, paskui takeliu tarp kalnų kartu su Kretos ožkomis leidžiasi žemyn. Ir staiga praėjus paskutinio kalno kepurę, atsiveria širdį greičiau verčiantis plakti vaizdas.

 
Visų jo spalvų paletės nė neįmanoma suskaičiuoti. Supranti, jog niekada nebuvai suvokęs, kiek ,pavyzdžiui, mėlyna spalva gali turėti atspalvių. Čia susikerta Kretos ir Egėjo jūros. Čia ir smėlis šiek tiek rausvas. Pusdienis, praleistas gulint ant pieno baltumo smėlio ir braidant po šiltą ir seklų vandenį, tikrai turėtų atpalaiduoti nuo bet kokių rūpesčių.

 
Jei netingėsite, pabandykite išmirkę šiltame lagūnos vandenyje, įkišti koją į atvirą jūrą. Neabejoju, kad tuojau pat grįžtumėte prie skaidraus lagūnos vandens.

 
Olos. Graikų speleologų duomenimis, Kretoje yra apie 3000 olų. Daugelis iš jų itin įspūdingos, bet jos vertinamos ne tik dėl gamtos kūrybingumo. Mokslininkai jose randa labai daug informacijos apie skirtingus istorijos tarpsnius. Praeityje dažniausiai olos naudotos kaip šventyklos arba vieta pasislėpti. Man, žinoma, nepavyko aplankyti visų gražiausių olų Kretoje, bet pamačiau bent kelias iš jų.

 
Sfentonio ola – viena iš įdomiausių saloje, ji yra Zonianos miestelyje. Viena iš nedaugelio turistų lankymui pritaikytų olų. Vienintelis garsas, kurį gali išgirsti oloje, vandens lašėjimas. Tokiu būdu per keletą amžių ten susiformavo stalaktitai, stalagmitai, jų kolonos ir sieninės struktūros. Oloje iš tiesų kvapą gniaužia stalaktitų ir stalagmitų gausa, kurie susijungia į įvairiausias formas ir net ima atrodyti, kad tai, ką matai, negali būti tikra.

 
Norėtųsi paliesti ir įsitikinti, bet gidas akylai prižiūri, kad turistai jų neliestų. Jei olą įsivaizduotumėme tiesėje, ji yra 145 metrų ilgio ir užima daugiau nei 3000 m2. Turistai, beje, gali išvysti tik du trečdalius visos olos. Likusiame trečdalyje olos gyvena įvairiausi gyviai.

 
Stebėtina, kad per tiek metų jie prisitaikė prie drėgmės, absoliučios tamsos ir nepakankamo kiekio maisto. Mažiausi padarėliai oloje itin smulkūs, bespalviai ir akli. Taip pat, oloje gyvena tamsių vietų mėgėjai šikšnosparniai. Jie per dieną suvalgo tiek vabzdžių, kiek sveria patys.

 
Vienas iš įspūdingų faktų apie olą - joje vietos žmonės keletą dešimtmečių atgal rado vaiko skeletą, uždengtą kreidos sluoksniu. Ta vieta dabar pavadinta Dingusio vaiko kamara. Manoma, kad vaikas bežaisdamas galėjo užklysti į olą ir joje pasiklysti.

 
Įėjimas į olą mokamas, kaina – 4 eurai. Bet kartu su jumis ir grupe į olą leisis patyręs gidas, kuris ne tik papasakos apie olą, bet ir vedžios jus po skirtingas kamaras. Ola, pasirodo, turi savo darbo laiką. Vasaros sezonu iki spalio mėnesio lankytojams ji atvira nuo 10 iki 18 valandos

 
Ideon Andron ola – aukščiausiame Kretos kalne esanti, ne mažiau už graikų šventyklas svarbi ola. Norint į ją patekti, teks porą kilometrų pėsčiomis kilti į kalną – ji yra 1498 metrų aukštyje. Nuo olos pakraščio atsiveria įspūdingas vaizdas į Nidos plynaukštę, kurią žiemą visiškai paslepia sniegas. O apačioje įsikūrusi taverna atrodo lyg vaiduoklių namas. Bet ten dirbantis paslaugus kretietis pats jums išvirs spagečių ar pagamins graikiškų salotų už nedidelę kainą. Anot legendos, Ideon Andron oloje gimė ir užaugo pats dievų tėvas Dzeusas. Ola itin klestėjo nuo 4 tūkst. pr. Kristų iki I a. prieš Kristų ir atstojo svarbų religinį centrą.

 
Įdomu tai, kad ši ola nėra vienintelė, kurioje, manoma, gimė ir užaugo Dzeusas. Bet, kaip teigė Hesiodas „Teogonijoje“, žmonėms nėra reikalo žinoti tikslios Dzeuso gimimo vietos. Iš tikrųjų, ola nėra tokia įspūdinga
5
kaip daugelis kitų Kretoje. Ji atrodo tarsi 40 m ilgio ir 50 metrų pločio skylė kalne. Anot legendos, Minas kas devynerius metus išsiruošdavo į piligriminį žygį ir vykdavo į olą iš savo tėvo Dzeuso išgirsti atnaujintų įstatymų.

 
Man ola pasirodė kiek baugi, abejoju, ar išdrįsčiau ten pasilikti viena. Bet jeigu patikėsite, kad ten tikrai būta Dzeuso, verta keliauti siaurais kalnų takeliais, kad pajustumėte kažką didingo. Be to norint patekti į olą, mokėti nereikia. O nusileidus minėtoje tavernoje labai gera išgerti stiprios kavos ir pasigrožėti įspūdingu plynaukštės vaizdu.

 
Šv. Sofijos ola. Mano manymu, ji gali tapti puiki pertrauka vykstant į vakarinę Kretos dalį. Olą galima rasti Topolia tarpeklyje, 48 km nuo Chanijos miesto. Kaip jau suprantate, norint patekti į šią olą, teks vėl kopti į kalną.

 
Užlipus, prieš jus atsivers 70 m skersmens ir 20 m aukščio ertmė, kurioje, šalia daugybės įvairių formų stalaktitų, stalagmitų ir šikšnosparnių, jūs rasite mažą bažnytėlę. Joje esanti Jėzaus Kristaus ikona, anot pasakojimų, atgabenta iš Konstantinopolio (dabar Stambulas). Manoma, kad bažnytėlės paskirtis buvo išvaryti dievybių, kurios ten buvo garbinamos, dvasias.

 
Oloje taip pat buvo rasta daug Neolito eros radinių. Kad ir kaip būtų keista, ten kasmet du kartus surengiamos stačiatikių bažnytinės iškilmės - pirmosios antradienį po Velykų ir antrosios – per Kūčias, gruodžio 24-ąją. Jei vyksite į šią olą, rekomenduoju pasiimti žibintuvėlį, kad tyrinėdami olą, turėtumėte kuo pasišviesti, nes ten nėra elektros. Beje, nors įėjimas ir nemokamas, prie jo yra aukų dėžutė su Jėzaus ikona šalia. Kuris žiūri į jus ir įtaigiai ragina paaukoti.

 
Kurno ežeras – žinomas kaip vienintelis gėlo vandens telkinys saloje. Jį verta aplankyti vien dėl ypatingai gražios vietovės. Ežeras tyvuliuoja slėnyje tarp kalvų ir atrodo lyg vaizdelis iš paveikslo. Nors jis nėra didelis ir gilus, o jūs nematote prasmės jūros iškeisti į ežerą, siūlyčiau vis tiek bent kartą ten nuvažiuoti. Jo vėsiame vandenyje labai gera atsivėsinti karštą atostogų dieną. Nors aplinkui įsikūrusios net kelios tavernos, daugelis poilsiautojų atvyksta nešini pikniko krepšiais

 
Po užkandžių galima išsinuomoti vandens dviratį ir paplaukioti po Kurno ežerą. Kadangi poilsiautojai gauna ir gelbėjimosi liemenes, retas susilaiko neiššokęs iš dviračio į ežero vidurį.

 
Be to, ežeras turi išskirtinę ekosistemą, saugomą „Natura 2000“ tinklo. Ežere gyvena antys, unguriai, vandens gyvatės ir reta dvispalvių vandens vėžlių rūšis. Garniai ir kormoranai tose apylinkėse taip pat dažni svečiai.

 
Ežeras iš tiesų yra pakankamai patogioje vietoje, tarp Chanijos ir Retimno miestų, tad planuodami savo dienos maršrutą tikrai galite rasti laiko stabtelėti prie įstabaus ežero ir toliau tęsti savo kelionę.

 
***

 
Bet kuriuo atveju, jei atostogaujate Kretoje, nepraleiskite savo laiko vartydamiesi prie jūros. Manau, atostogos būtų kur kas spalvingesnės, jei jas paįvairintumėte bent trumpomis kelionėmis. Be abejo, tai gali pasirodyti per daug brangus malonumas, bet juk visada galite parvežti mažiau lauktuvių ar sutaupyti ieškant pigesnių kelionių, o sutaupytus pinigus skirti savo malonumui.

 
Kreta, nors ir alinama nepakeliamos saulės, išdžiūvusi, bet yra ir spalvinga sala. Įsijauskite į graikų gyvenimą mažuose miesteliuose, užsukę į kavinukę būsite kuo puikiausiai aptarnauti, nesvarbu, kad daugelis ten nešnekės angliškai.

 
Jei tavernos šeimininkas po pietų siūlys išgerti stiprios raki, neatsisakykite, kad jo neįžeistumėte. Tiesiog mėgaukitės savo atostogomis. Juk iš tiesų net nesvarbu, kur poilsiauti, svarbu – kaip.

 
Viktorija Samarinaitė
2010-08-21 09:15
(šaltinis: Lietuvos Rytas)  
   
,,KELIONIŲ FIESTOS "  nuotraukos iš Kretos