Naujienų prenumerata








Automobilių stovėjimo aikštelė Vilniaus oro uoste
Automobilių stovėjimo aikštelės šalia Vilniaus ir Kauno oro uostų
Greita foto suvenyrų gamyba Lietuvoje
Kodėl taip noriu grįžt į Barseloną ? Spausdinti
 
Po Kataloniją
Kodėl, dar neaplankęs nemažai Europos šalių, taip noriu grįžti į Barseloną? Kodėl taip traukia Katalonija? Skambės paradoksaliai – ji man primena… Lietuvą. O skirtumai, deja, Katalonijos naudai.

Katalonija – ne Ispanija
Net nupurto išgirdus ką nors sakant: „Buvau Ispanijoje, Barselonoje“. Pačiam katalonui tai skambėtų panašiai, kaip lietuviui pasakius „Buvau Rusijoje, Vilniuje“. Katalonų ir lietuvių istorijoje yra ir daugiau panašumų. Lietuviai buvo nuolatos mindomi didžiųjų kaimynų rusų, švedų, vokiečių, o katalonams tą patį teko patirti iš prancūzų, ispanų. Caras draudė lietuvių kalbą, o diktatorius Frankas – katalonų. Rusai Katedrą pavertė traktorių dirbtuvėmis, o ispanai norėjo susprogdinti Barselonos perlą – Sagrada Familia (Šventosios Šeimos katedrą).
Visos tautos – kaip tautos: nacionaline švente pasirenka kokios nors didžios pergalės datą. Lietuviai ir katalonai mini sugriovimus, okupacijas, tremtis. Katalonai nacionaline švente paskelbė rugsėjo 11 dieną. Tada jie patyrė didžiausią pralaimėjimą – Ispanijos karaliaus pulkai užėmė Barseloną, išpjovė 11 mėnesių savo miestą gynusius barseloniečius, o pati Katalonija neteko savo laisvių…
Katalonai nuolatos pabrėžia, kad jie – ne ispanai. Katalonijoje gyvena apie 7 mln. gyventojų. Tai didelį savarankiškumą išsikovojusi, savo vėliavą, herbą, parlamentą ir kalbą turinti šalis. Tiesa, Ispanijos sudėtyje. Katalonijoje pats didžiausias atlyginimas ir pensijos. 2003 m. UNESCO pripažino Barseloną geriausiu pasaulio miestu. Ispanai mano, kad katalonai – pasipūtę, išdidūs, gobšūs. Katalonai atsako paprastai: “Dirbkite kiek mes ir gyvensite kaip mes”. Darbštumu, nuoširdumu katalonai panašūs į lietuvius.
Paklausti, kodėl demonstratyviai kalba ne ispaniškai, o kataloniškai, Barselonos gyventojai nustemba: “Mes kalbame gimtąja kalba, kaip mes dar tarpusavyje galėtume bendrauti?”
Baltarusijos ir Katalonijos šaknys bendros
Praėjus keliems šimtmečiams po Kristaus per Europą patraukę gotai sukėlė nemažą sumaištį. Mūsų kaimynus baltarusius pavadiname gudais – tose teritorijose buvo apsistoję ostgotai. Vestgotų gentis patraukė per visą Europą ir apsistoję prie viduržemio jūros davė Gottalonijos (gotų krašto) pavadinimą visai beveik 600 kilometrų ilgio jūros pakrantei.
Pačios Barselonos pavadinimo šaknys dar įdomesnės. Žinote įžymų Kartaginos karvedį Hanibalą, vos nesunaikinusį Romos? Pasirodo, karus su romėnais pradėjo jo tėvas Hamilkaras Barka (Barca). Karvedys jūros pakrantėje, ant Montžuiko kalno, įkūrė miestą, pavadintą savo vardu Barca. Vietos gyventojai tvirtovę ėmė vadinti Barcina, o jos papėdėje besiplečiantį miestą – Barca Nueva (Naująja Barca).
Pirėnus užpuolę arabai 713 metais užėmė Barseloną. Apsiausties metu visi vyrai žuvo, o moterys, užkariautojams veržiantis į miestą, nusižudė, kad nepatektų į jų haremus. Iš pagarbos atkakliems miesto gynėjams arabai nesugriovė nė vieno Barselonos pastato.
Rojus mėgėjams padrybsoti pliažuose

Tačiau į Kataloniją važiuojama pailsėti, o ne istorijos mokytis. Jos paplūdimiai viduržemio jūros pakrante tęsiasi 580 km. Nuo prancūzų Nicos prasideda Costa Brava (Laukinis krantas). Arčiau Barselonos – Costa del Mar (Jūros krantas) kurortai. Į pietus nuo Barselonos iki Valensijos regiono – Costa Dorada (Aukso krantas) kurortai.
Costa Brava – tarp uolų įsiterpę rupaus žvyro pliažai ir smarkiai gilėjanti jūra. Žengus vos kelis žingsnius, vanduo jau siekia pečius. Laukinio kranto vardas šiai vietovei prigijo dėl to, kad daugelyje pakrantės vietų neįmanoma prieiti prie jūros – kalnai ir stačios uolos siekia jūrą, nepalikdamos jokio siauro paplūdimio lopinėlio. Tačiau ten, kur yra mažų siaurų paplūdimių, įsikūrę nuostabūs kurortai. Šias vietas ypač mėgsta geri plaukikai.
Costa Dorados pakrantės smėlis tikrai auksinės spalvos (iš to ir kilo pavadinimas). Pakrantė pasižymi nuosekliai gilėjančia jūra ir nedidelių įlankėlių išraižytais smėlio paplūdimiais. Tokie nuostabūs paplūdimiai tęsiasi keletą kilometrų. Ypač jie traukia šeimas su vaikais.
Nuo gegužės mėnesio vandens temperatūra peržengia 20 laipsnių ir tokia šilta jūra būna iki spalio pabaigos… Tiesiog rojus poilsiaujantiems.
Nenoromis ieškau panašumų su Lietuva ir pliažuose: pas mus nuolatos vaikščioja prekeiviai, siūlantys varvančius riebalais čeburekus, aptirpusius ledus ir šiltą alų. Katalonijos paplūdimiuose nuolat vaikšto juodaodžiai, siūlantys „šveicariškus“ laikrodžius už keletą eurų, „armani“ ir „dolcegabana“ kepuraites ir akinius nuo saulės. Ne ką mažiau pliažuose azijietiškos išvaizdos merginų, nuolatos siūlančių padaryti masažą tiesiog ant paplūdimio smėlio. Jų krepšiuose – aliejai, kremai…
Paplūdimiuose gultų nėra, tad juos, kaip ir skėčius nuo saulės, tenka nuomotis už vieną eurą. Tačiau daugelis poilsiautojų tiesiasi rankšluosčius, o tuos sutaupytus eurus išleidžia šalia paplūdimių įrengtuose baruose – nusiperka šaltą kokteilį, sulčių ar alaus.
Beje, kremą nuo saulės geriau vežtis iš namų. Kaitrioje saulėje be jo neišsiveri, o kurortų parduotuvėse toks kremas kainuoja 15–20 eurų.
Per Kataloniją – traukiniu
Neturite kantrybės drybsoti prie jūros? Važinėkite. Palei visą kurortinę Katalonijos pakrantę kursuoja elektriniai traukiniai. Jie į Barseloną važiuoja kas 15–30 minučių. Už daugiau kaip šimto kilometrų esančią Barseloną pasiekti galima per valandą, sumokėjus vos 3–4 eurus. Viešbutyje arba turizmo informacijos centre pasiėmęs miesto planą pamatai, kad traukinių stotis yra pačiame miesto centre – po Katalonijos aikšte, centrinės pėsčiųjų gatvės La Rambla pradžioje. Norintys pamatyti Sagrada Familia lipa kitoje, Triumfo arkos, stotyje.
Traukiniai nepaprastai patogūs, kondicionuojami, paprastai juose lieka laisvų sėdimų vietų. Kiekviename vagone yra keli ekranai, kuriuose nuolatos vaizduojama, kur tuo metu rieda traukinys, pranešamos visos stotelės. Pasiklysti važiuojant neįmanoma. Pirmą kartą pirkdami bilietą kasoje būtinai paprašykite informacinio lankstinuko – juose būna surašytos visos stotelės ir traukinių grafikai.
Ir nereikia bijoti kalbos barjero: retas ispanas ar katalonas moka angliškai. O jei ir moka – kalbės prasčiau nei jūs. Tiesiog parodykite plane į ieškomą objektą, o katalonai, suprantantys, kad turistai yra jų turto šaltinis, patys išsiners iš kailio, kad jums padėtų ar paaiškintų.
Galiu patarti – užsisakydami kelionę, iš karto pasidomėkite, ar kurorte yra traukinių stotis. Taip sutaupysite kelis šimtus eurų, nes kelionių agentūros turistams siūlo apžvalgines ekskursijas į Barseloną, kainuojančias po 40–50 eurų. Į Barseloną turistus veža autobusais, kurių kelionė per didmiesčio kamščius gali užtrukti 4–5 valandas. Patogiame traukinyje miestą pasieksite per valandą ir pamatysite tai, ką norite, o ne ką prabėgomis parodys gidas…
Barselona

Neįmanoma aprašyti, ką reikia pamatyti Barselonoje. Aš, pavyzdžiui, visą dieną praleidau didžiausiame Europos Camp Nou stadione,
 
kur yra futbolo istorijos muziejus, rodomi erdviniai filmai. Nesidomintys futbolu ras kitų jiems įdomių dalykų.
Būtina savo akimis išvysti genialaus architekto Antonio Gaudi suprojektuotą Šv. Šeimynos bažnyčią (La Sagrada Familia). Architektas lyg atsiskyrėlis 16 metų praleido statybos aikštelėje, dažnai pamiršdamas ir valgį, ir miegą. Gaudi net žuvo, kai užsigalvojęs išėjo iš namų ir pateko po pirmojo tramvajaus ratais…

Sagrada Familia iš tiesų viena iš originaliausių bažnyčių pasaulyje, kerinti mistiniu grožiu ir įtaiga. Vieniems milžiniškas statinys primena apvarvėjusią žvakę, kitiems – iš paplūdimio smėlio supiltą pilį ar apverstą medį. Katedros statyba, kuri buvo pradėta 1882 m., vis dar tęsiasi. Kai daugiau nei prieš dešimtį metų pirmą kartą buvau Barselonoje, statybas buvo žadama baigti A. Gaudi šimtosioms mirties metinėms – 2006 metais. Tačiau Sagrada vis dar apsupta pastolių, joje vis dar mosuoja kranai ir darbų pabaigos nematyti.
Būtina pavaikščioti įžymiausia Barselonos gatve La Rambla.

Šio ilgo bulvaro pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio rambla, reiškiančio kasmet išdžiūstančios upės dugną. Niekur, be Barselonos, neteko matyti, kad prestižinės vietos pačiame miesto centre būtų atiduotos… paukščių prekiautojams. Tai – sena katalonų tradicija, išlaikyta iki mūsų dienų. Sakoma: jei pereisi visą Ramblą iki pat jūros su jos rūmais, parduotuvėmis, kavinėmis, gatvės prekiautojais ir fantastiško grožio gyvomis skulptūromis, susidarysi puikų Barselonos vaizdą.
Tikroji Barselonos širdis – Ramblos pašonėje esantis Gotikos kvartalas (Barri Gotic). Jame kuriama daug filmų apie senovę.

Barri Gotic centre didinga XIV a. katedra. Nuo praėjusių amžių yra likusi tradicija šoninėse navose laikyti baltas žąsis. Tarp meno lobių katedroje yra viduramžių Katalonijos paveikslų. Šalia – karaliaus rūmai, kur Ferdinandas ir Izabelė sutiko K. Kolumbą, grįžusį iš kelionės į Naująjį pasaulį. Didįjį keliautoją primena ir Ramblos pabaigoje, prie jūros, pastatyta milžiniška kolona, kurios viršūnėje Kolumbas rodo ranka į Ameriką. Kolonoje įtaisytu liftu galima pakilti į kolonos viršų.
Nepaminėjau Okeanariumo, Pikaso ir Erotikos muziejų, dainuojančių fontanų, Montžuiko grožybių, per visą Barseloną išsimėčiusių A. Gaudi projektuotų namų ir ištiso kvartalo – Guellio parko. Norintys apsipirkti gali užsukti šalia Katalonijos aikštės esantį didžiulį 5 ar 6 aukštų prekybos centrą, kuriame – vien tik dizainerių gaminiai.
Grožybių pilna ne tik Barselonoje – traukiniu galima be vargo pasiekti kito Katalonijos genijaus Salvadoro Dali rūmus-muziejų. Tikintieji būtinai važiuos į kalnuose įsikūrusį Montserato vienuolyną, kuris įkurtas dar tais laikais, kai Lietuva buvo pirmą kartą paminėta metraščiuose. Tai švenčiausia Katalonijos vieta. Čia meldžiasi Montserato Dievo Motinai – Juodajai Madonai. Montseratas garsėja seniausiu Europoje berniukų choru.
Traukiniu patiems galima apsilankyti Costa Dorados kurortą Salou ir šalia jo įrangtą milžinišką atrakcionų parką „Porta Aventura“. Pavaikščioti po Tarragoną, kurioje romėnų amfitiatras ir akvedukas, gotikinė katedra, nuostabus senamiestis… ir dar nuostabesnė paelja su tiesiai iš jūros ištrauktomis krevetėmis ir midijomis.
Maisto kultas
Va taip ir perėjau prie dar vienos Katalonijos ypatybės – jos virtuvės. Kataloniečiams valgymas – visų pirma bendravimas. Tad ir poilsiautojams vertėtų atsipūsti ir nesižvalgant į laikrodį sukirsti tradicinį ryžių patiekalą paella.
 

Ryžiai milžiniškose ketaus keptuvėse troškinami su krevetėmis, geldutėmis, kalmarais. Būna paeljų su vištiena ar triušiena, arba tik su daržovėmis. Pati egzotiškiausia yra paella negra. Patiekalas iš tikrųjų juodas, mat vartojami juodieji ryžiai ir dar dedama panašių į kalmarus sepijų, kurios išskiria juodą skystį. Paeljos porcijos, nors ir kainuoja daugiau kaip dešimtį eurų, tokios didelės, kad prie vienos valgyti sėda 3–4 vyrai, ir dar lieka…
Katalonų virtuvė garsėja jūros gėrybėmis: omarais, kalmarais, midijomis, krevetėmis, įvairiais žuvies patiekalais.

Jais pasivaišinsite kiekviename viešutyje ar taverneloje.
Ten pat galite pasirinkti ir apkeptų baltų dešrelių butifarra ir, žinoma, tradicinio vytinto kumpio bei dešros.
Kaip per karščius neparagausi lietuviškųjų šaltibarščių analogo – tradicinės gaspacho sriubos? Sriuba ruošiama iš pomidorų, svogūnų, agurkų, česnako, aliejaus ir prieskonių. Jėgas gražins ir su įvairiais priedais gaminamas omletas tortilla. Į perlenktą omletą pridedama kumpio, jūros gėrybių, daržovių.
Idealiai per karščius tinka sangrija. Tai vynas, perpus skiestas su apelsinų sultimis. Į jį pripjaustoma apelsinų, persikų, kriaušių, vyšnių, obuolių, melionų ir arbūzų gabaliukų. Pridedama daug ledo ir aprasojęs nuo šalčio molinis ąsotėlis atnešamas ant stalo… Sangrija teturi vos keletą laipsnių alkoholio, o skiestas šaltas vynas puikiai malšina troškulį ir gaivina, tad ją geria ir vaikai.
Kiekviename Katalonijos viešbutyje per vakarienes poilsiautojų laukia 5–6 stalai. Klientai pasiima lėkštes, vaikšto po salę ir dedasi, kas jiems patinka. Ant vieno stalo – padėklai su įvairiomis mišrainėmis iš krevečių, kalmarų, mėsos produktų ar daržovių. Ant kito stalo – žuvies patiekalai ir įvairiausios užkepėlės, kurias ragaudamas niekaip neatspėsi nė pusės jose panaudotų produktų…. Ant trečio stalo – vietoje kepami vištienos, triušienos, jautienos ir kiaulienos kepsniai. Šalia – desertų stalas su tortais, pyragais, ledais, o šalia – padėklai su arbūzais, persikais, melionais, vynuogėmis ir dar retesniais vaisiais.
Įdomu būdavo stebėti, kokius patiekalus renkasi poilsiautojai. Ispanai prisidėdavo pilną lėkštę salotų lapų, ant jų susiversdavo gerą stiklinę alyvuogių aliejaus ir ant viršaus užsidėdavo keletą krevečių. Vokiečių ir lietuvių lėkštėse puikuodavosi bulvės, keli keptos mėsos gabalai ir pomidoras ar agurkas. Prancūzai, olandai ir italai rinkdavosi keptą žuvį. Ir būtinai – su citrinos gabaliuku. Tačiau įspūdingiausiai atrodydavo rusų lėkštės. Jie vienoje lėkštėje surasdavo vietos ir mėsai, ir krabų salotoms, ir žuvies užkepėlei, ir omletui. O ant viršaus dar įsigudrindavo arbūzo riekelę ir kelis gabalus pyrago užsidėti. Gal todėl įvairiomis kalbomis mirgančioje skelbimų lentoje vienintelis užrašas rusų kalba skelbė, kad produktų iš restorano neštis negalima.
Kainos ir kiti patarimai
Svarbiausią patarimą – važinėti traukiniais patiems – jau daviau. Lygiai taip pat galite pasirinkti maršrutinius autobusus.
Nesiveržkite į gidų siūlomus flamenko vakarus. Į profesionalų rengiamą koncertą vargu ar pateksite, o mėgėjų pasirodymų už dyka pamatysite vakarais viešbučių kiemeliuose.
Lygiai taip pat neverta išmesti 100 ar 150 eurų koridai. Gal ir įdomu pamatyti, kai žudomi buliai, tačiau tai – ne katalonų tradicija. Katalonijoje nei koridų, nei matadorų nėra. Visa tai atėjo iš Ispanijos. Ir dabar koridos rengiamos dėl Barselonoje gyvenančių ispanų o dar labiau – dėl turistų…
Dar vienas patarimas – palikite arbatpinigių. Lietuvaičiams vis dar sunku įsisąmoninti, kad jų kambarius viešbutyje tvarkančiai moteriai reikia bent kas antrą dieną palikti eurą ar du, nors už kelialapį jau sumokėta. Tačiau arbatpinigiai, o ne atlyginimas, yra pagrindinis aptarnaujančio personalo uždarbis. Nepaliksite keletą dienų arbatpinigių ir patys įsitikinsite – rankšluosčiai nepakeisti ir sumesti į kampą bet kaip, lovos paklotos atmestinai. Nepaliksite euro kavinės padavėjui – kitą kartą atėję beviltiškai lauksite, kol jus teiksis aptarnauti.
Viešbučiuose gausios ir sočios vakarienės metu gėrimų nėra. Net ir vandenį, nekalbant jau apie alų, sultis ar vyną, tenka pirkti. Beje, nebijokite nusipirkti vyno butelį. Jei vyno po vakarienės lieka, jis užkemšamas ir padedamas kitai dienai. Vėl atėję valgyti pasakysite savo kambario numerį, ir vyną jums sugrąžins.
Prisiminkite, kad Katalonijoje nuo pietų iki vakaro gyvenimas apmiršta. Per karščius, nuo 13 ar 14 valandos, įstaigos, parduotuvėlės ir kavinės užsidaro – prasideda siesta. Netgi važiavimas taksi nuo 14 iki 18 val. yra dvigubai brangesnis.
Važiuodami poilsiauti neprisidėkite maisto. Jo be vargo nusipirksite bet kurioje parduotuvėlėje. Kainos? Litras pieno – 0,9–1,2 euro, ilgas prancūziškas batonas – 0,8–1euras, 4 jogurtų pakuotė – apie du eurus, 6 bandelių pakuotė apie 1–1,2 euro. Skardinė alaus kainuoja nuo 0,3 arba 0,5 iki 0,8 euro. Importinis alus brangesnis: 1–1,4 euro.
Kavos puodelis kainuoja apie eurą. Beje, nepaprašykite „kavos“, nes Katalonijoje kava („Cava“) yra šampanizuotas vynas. Taurė sangrijos bare kainuos apie du eurus, tad geriau užsisakyti visą ąsotį už 7 eurus.
Atvykus poilsiauti teks susitaikyti, kad nuolatos pirksite geriamąjį vandenį, nes bėgančio iš čiaupo gerti negalima. Pusantro litro natūralaus arba gazuoto vandens butelis kainuoja nuo 0,8 iki 1,2 euro. Limonadai kainuoja po 1,5–2 eurus. Mėsos, žuvies ar šarvuotų, žnypliuotų jūros gėrybių produktai pigesni, nei Lietuvoje.
Kaip matote, kainos panašios kaip ir Lietuvoje. Tereikia priminti, kad tai „kurortinės“ kainos. Pačioje Barselonoje arba ne kurortiniuose miesteliuose apsipirkti galima kur kas pigiau.
Dalius Mikelionis
„Biržiečių žodis“  , 2009 07 16

Nuotraukos ,,KELIONIŲ FIESTOS"